Spalio 25-ąją Lietuva minėjo Konstitucijos dieną. Konstitucija – pagrindinis mūsų valstybės įstatymas, priimtas visuotiniame referendume.
Kandidatui į Seimą ši diena turi ypatingą prasmę. Pradėdamas eiti pareigas, išrinktas Seimo narys padeda ranką ant Konstitucijos ir duoda priesaiką – įsipareigoja ją gerbti ir ja vadovautis.
Man svarbus labai paprastas principas: Konstitucijos negalima skirstyti į patogią ir nepatogią. Negalima jos prisiminti tik tada, kai ji patvirtina tavo poziciją, ir pamiršti tada, kai verčia susimąstyti.
O priežasčių susimąstyti šiandien tikrai netrūksta.
Saugumas: kodėl nepaklausus žmonių?
Seimas jau pradėjo Konstitucijoje įtvirtinto draudimo Lietuvoje laikyti masinio naikinimo ginklus ir užsienio valstybių karines bazes keitimo procedūrą.
Neabejoju, kad Lietuva turi stiprinti savo gynybą. Valstybė privalo gebėti apsiginti.
Tačiau būtent todėl man kyla labai paprastas klausimas.
Jeigu mums sakoma, kad kalbame apie vieną svarbiausių sprendimų dėl valstybės saugumo, kodėl nepaklausus pačių žmonių nuomonės?
Neteigiu, kad toks sprendimas negali būti priimtas be referendumo. Kalba visai ne apie tai.
Jeigu klausimas iš tiesų toks svarbus, kodėl nesuteikti žmonėms galimybės išsakyti savo valią? Juo labiau kad pati Konstitucija referendumą numato kaip būdą spręsti svarbiausius valstybės ir tautos gyvenimo klausimus.
Man demokratija – tai ne tik galimybė kartą per kelerius metus išrinkti valdžią. Tai ir valstybės pasitikėjimas savo piliečiais.
Šeima: mano pozicija nesikeis!
Visiškai pritariu Konstitucijoje įtvirtintam principui, kad santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Tradicinę šeimą laikau vienu iš visuomenės pamatų.
Tai mano įsitikinimai, mano tikėjimas ir mano vertybės. Su jomis užaugau ir su jomis einu į rinkimus.
Šiandien vėl diskutuojama apie tos pačios lyties asmenų partnerystės įstatymą.
Suprantu, kad valstybė turi spręsti kartu gyvenančių žmonių praktinius klausimus – turto, paveldėjimo, tarpusavio įsipareigojimų.
Tačiau nepalaikysiu sprendimo, kuris ištrintų ribą tarp partnerystės ir santuokos arba pamažu vieną paverstų kitu.
Man žodžiai apie šeimą, motinystę, tėvystę ir vyro bei moters santuoką nėra pasenusios formulės. Tai vertybės, kurių valstybė neturėtų bijoti ginti.
Mokyklos: integracija ar asimiliacija?
Mane rimtai neramina Seime keliamos iniciatyvos, kuriomis siekiama mokyklose laipsniškai atsisakyti rusų kalbos kaip mokymo kalbos.
Neginčiju, kad kiekvienas Lietuvoje gyvenantis vaikas turi gerai mokėti valstybinę lietuvių kalbą. Tai būtina, kad žmogus galėtų mokytis, dirbti ir visavertiškai dalyvauti šalies, kurioje gyvena, gyvenime.
Tačiau negaliu sutikti su logika, pagal kurią meilę Lietuvai siūloma įrodinėti atsisakant gimtosios kalbos.
Šeimos, tėvų ir senelių kalba nėra grėsmė valstybei. Ji yra žmogaus dalis – jo atmintis, kultūra ir ryšys tarp kartų.
Integracija reikalinga. Asimiliacija – ne.
Bažnyčia: kur baigiasi valstybės teisė?
Ne mažiau mane neramina iniciatyvos, susijusios su Stačiatikių Bažnyčia.
Valstybė turi teisę ir pareigą gintis nuo išorinės politinės įtakos. Tačiau kur baigiasi valstybės apsauga ir prasideda kišimasis į žmogaus tikėjimą?
Kai politikai pradeda spręsti, kuris bažnytinis centras yra „teisingas“, kas turi atstovauti tikintiesiems ir kam turi priklausyti šventovės, man tai jau reiškia labai jautrios ribos peržengimą.
Tikėjimas – labai asmeniškas dalykas.
Nenoriu valstybės, kuri žmogui pradeda nurodinėti, kaip jam tikėti, į kurią bažnyčią eiti ir kurią bažnytinę jurisdikciją laikyti „teisinga“. Mano įsitikinimu, demokratinei valstybei toks požiūris netinka. Konstitucijoje aiškiai pasakyta: Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.
Teisingumas visiems
Yra dar du dalykai, kurių šiandien ypač svarbu nepamiršti.
Konstitucija saugo žodžio ir įsitikinimų laisvę. Tačiau laisvė nereiškia teisės kurstyti tautinę, rasinę, religinę ar socialinę neapykantą, raginti smurtauti ar diskriminuoti.
Konstitucija taip pat draudžia karo propagandą.
Man atrodo, kad šiandien šiuos žodžius ypač svarbu ne tik perskaityti, bet ir suprasti.
Meilė savo šaliai nereikalauja neapykantos kaimynui.
Valstybinės kalbos gynimas nereikalauja kovoti su žmogaus gimtąja kalba.
Kova su svetima politine įtaka neturi virsti kova su tikėjimu.
O rūpinimasis valstybės saugumu neturi paversti karo kažkuo įprastu ar pageidaujamu.
Jeigu pelnysiu jūsų pasitikėjimą, prisieksiu laikytis visos Konstitucijos, o ne tik atskirų, tuo metu patogių jos nuostatų.
Man tai reiškia labai konkrečius dalykus: ginti valstybę ir gerbti žmones. Saugoti šeimą ir tradicijas. Gerbti kito žmogaus kalbą ir tikėjimą. Neskirstyti piliečių į „teisingus“ ir „neteisingus“. Nekurstyti neapykantos. Ir nepamiršti, kad galutinis stiprios valstybės tikslas – ne amžina priešprieša, o taikus, saugus ir orus jos žmonių gyvenimas.
Seime ketinu vadovautis Konstitucija kaip vientisu pagrindiniu įstatymu, o ne rinktis iš jos tik tas nuostatas, kurios kažkam tuo metu politiškai patogios. Tik taip galima užtikrinti teisingumą visiems.
Viktor Voronin
Politinė reklamos skelbimas. Užsakymo Nr. PR-2026/187.
Užsakovas – LLRA-KŠS. Skirta 2026 m. lapkričio 8 d. pirmalaikiams LR Seimo nario rinkimams vienmandatėje Nalšios šiaurinėje apygardoje Nr. 52 politinei kampanijai.
Daugiau informacijos: https://news.tts.lt/llra-kss-pr-2026-187/
